D. Kirilauskas, ko gero, priskirtinas prie tų atlikėjų, kuriam žymiai vertingesnė ne žaidybinė, azartinė laikysena, kaitinanti publiką smagiais efektais (nors jo atlikėjiškame arsenale rasime užtektinai virtuozinių ar improvizacinių rezervų), viešinanti įspūdingus veiklos pasiekimus, bet gili, išgyventa rimtis, artisto priedermėms būdingas sugebėjimas koncerte sukurti garsų dramos atmosferą. Ir tuomet jau tiesiog negalvoji, kiek kartų ligi tol girdėjai vieną ar kitą skambėjusią partitūrą, nes daug svarbiau tampa tai, kaip šįkart ją išgirdai. Nepasakyčiau, kad šiomis dienomis tai dažnas reiškinys, tačiau džiugu, kad tokių reiškinių tiesiog dar yra.
